Rizikingo žaidimo nauda

Tyrimuose yra dažnai vertinama rizinkingo žaidimo pasekmės. Ir pagrinde visi tyrimai prieina panašių išvadų - rizikingas žaidimas labai prisideda prie vaiko raidos, elementariai kalbant apie fizinius ar sveikatos (net imuniteto) stiprinimo aspektus, iki soc-emocinių ir net protinių gebėjimų vystymo 💫

Rizikingo žaidimo pavyzdžiai

Rizikingas žaidimas – tai bet kokia jaudulį kelianti žaidimo forma, kai vaikai pasineria į nežinomybę ir tuo pačiu žaidžiant gali būti bent maža tikimybė užsigauti. Pagrinde tyrimuose yra aptariami būtent aktyvūs užsiėmimai lauke. Pavyzdžiui, vaikas, besileidžiantis nuo kalno dviračiu, lipantis į medį ar net laipiojantis per tinklus aikštelėj – visa tai yra rizikingo žaidimo pavyzdžiai.

Rizikingas žaidimas praplėčia vaikų prisitaikančios baimės ribas. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai didėja vaikų prisitaikančios baimės ribos, jos tuo pačiu praplečia vaikų socialinį, emocinį ir psichologinį vystymąsį, kas padeda elementariai vaikų emocijų reguliavimui ar net įvairioms socialinėms situacijoms jau suaugus, Vaikai geriau vertina rizikas, turi didesnį pasitikėjimo savimi rodiklį, fiziniai parametrai dažnai yra aukščiau nei vidutiniai ir aktyvūs užsiėmimai lauke gali prisidėti prie geresnių matematinių pasiekimų ar kalbos raidos, taip pat prie greitesnių problemų sprendimo įgūdžių ar savarankiškumo.

Beje, yra ir nemažai traumų statistikos, kad tie vaikai, kurie kasdieną ar bent kelis kartus per savaitę įsitraukia į rizikingą žaidimą, jie patiria mažiau įvairių traumų per vaikystę. Tiesiog tie vaikai geriau geba vertinti situacijas nes turi elementariai daugiau praktikos jose ir geba rizikingose situacijose elgtis saugiai. 

Tačiau reikia suprasti, kad rizingas žaidimas turi būti visų pirma saugus žaidimas. Nes tai kad 4 metų vaikai žaidžia su kokiais peiliais nėra rizinga, tai yra tiesiog kvaila ir neatsakinga. Bet rizikingas žaidimas yra labiau apie tai, kad vaikai turi erdvę saugiai bandytis savo gebėjimų ribas, mokytis pažinti savo kūną ir savo galimybes bei sąveiką su tuo, “ko tą akimirką noriu” ir visgi, “kas mano kūnui pavyksta”.

Tai, kaip visada, jūs tėvai, geriausiai pažįstate savo vaikus. Bus dienų, kai reikės būti šalia, bet bandykime turėti daugiau dienų, kai pasitrauksime į šalį ir stebėsime savo vaikus - klystančius, besimokančius ir be galo savimi besididžiuojančius. 

Vat ko motinystė mane tikrai išmokino, kad motinystė bendrai yra darbas su mano pačios emocijom, o ne vaikų veiksmais. Tai jei tarkim aš turėčiau kokių nors baimių leisti vaikams vieniems tyrinėti, tikriausiai bandyčiau pirmiau atsigręžti į save ir klausti kodėl man tos baimės kyla. 

Tad leiskime vaikams žaisti, leiskime rizikuoti, atsitraukime ir leiskime jiems patiems pajusti situacijas, kada jie gali pasikviesti jus į pagalbą, o ne pirmi šokime ištiesti ranką.